Beveik 300 – tiek savanorius koordinuojančių, priimančių ar dar tik svajojančių ateityje juos priimti, organizacijų Lietuvos regionuose atsiliepė į Pal. J. Matulaičio socialinio centro, „Actio Catholica Patria” ir „Sava visiems” kvietimą kartu kurti savanorių koordinavimo kokybės standartą.
Rugpjūtį startavę susitikimai – tai viena iš projekto „Savanorių koordinavimo kokybės gerinimas” įgyvendinimo veiklų, per kuriuos buvo siekta išgirsti ir suprasti skirtingų regionų patirtis, iššūkius ir lūkesčius, kad kuriamas standartas atlieptų realius poreikius ir būtų naudingas visoms organizacijoms. Per kiek daugiau nei 3 mėnesius „Actio Catholica Patria”, „Ne imti, bet duoti”, „Socialinis veiksmas“ bei „Visuomenės verslo ir plėtros institutas“ koordinatoriai aplankė 55-ias Lietuvos savivaldybes ir čia surengė 62 susitikimus su vietinėmis organizacijomis.
Edita Koliataitė
Savanorystė, apipinta stereotipais
Koliataitė stebisi, kad didžioji dauguma susitikimuose dalyvavusių organizacijų atstovų savanorį įvardijo kaip jauną žmogų: „Mūsų visuomenėje vis dar gajus įsivaizdavimas, kad savanorystę renkasi tik jaunas žmogus, dažniausia – moksleivis, ir nėra ieškoma būdų, kaip į savanorišką veiklą pritraukti vyresnio amžiaus žmonių. O juk tai galėtų būti abipusė nauda. Organizacijos gautų reikalingą pagalbą, o senjorai bei darbingo amžiaus vyresni asmenys įprasmintų save naudingose veiklose. Savanorystė padeda sustiprinti kompetencijas, įgyti naujų įgūdžių. Veiklų spektras čia toks platus, kad kiekvienas gali atrasti sau tinkamą įdomią veiklą,” – įsitikinusi E. Koliataitė.
Pasak jos, savanoriai neturėtų būti statomi į jokius amžiaus ar socialinius rėmus. Turime puikių pavyzdžių didžiuosiuose miestuose, kur savanoryste užsiima ir aukštas pareigas einantys asmenys. Galimybė savanoriauti turėtų būti pasiekiama visiems norintiems.
Nacionalinio savanorystės standarto svarba organizacijoms
„Actio Catholica Patria” regionų koordinatorė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė pastebi, kad ten, kur organizacijos savanorystės klausimu dirba sėkmingai – turi sustyguotus procesus, motyvacines priemones, organizuoja mokymus, renginius – ten savanorystės kokybės gerinimo standartas dar labiau jas sutiprintų. O organizacijose, kurios iki šiol veikė be aiškios sistemos – standarto metodika ir gairės būtų itin svarbi atrama, suteiktų joms pasitikėjimo ir kryptį, kaip judėti toliau.
„Kaip parodė mūsų susitikimai, didelė dalis organizacijų, koordinuojančių savanorius, tai daro ne visai kokybiškai. Yra atvejų, kai įstaigose kuriam nors iš darbuotojų papildomai prie esančių pareigų priskiriamas savanorių kuravimo darbas, kuriam jie nėra paruošiami.
Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė
Ir čia kyla įvairiausių emocijų. Jie neturi žinių, kaip tinkamai įvesti savanorį, kaip ir kokias užduotis galėtų jam deleguoti ar kaip galėtų užtikrinti jo saugumą. Juk savanoris irgi yra komandos narys, jam galioja ta pati apsauga kaip ir darbuotojui,“ – įsitikinusi I. Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Kaip ji sako, bendras savanorystės kokybės standartas tai ir užtrikrins – sukurs saugumo jausmą tiek savanoriui, tiek organizacijai: „Standartas reikalingas, kad mes turėtume kuo daugiau savanorystės sėkmės istorijų, o organizacijos jaustųsi turinčios palaikymą ir joms skirtus mokymus bei konsultacijas,“ – teigia „Actio Catholica Patria” regionų koordinatorė Inga Rusinaitė-Vaitkuvienė.
Pasibaigus susitikimų regionuose etapui, projekto komanda analizuos susitikimų medžiagą ir darbo grupėse su partneriais bei didžiausių nevyriausybinių organizacijų atstovais rengs Nacionalinį savanorystės kokybės gerinimo standartą. Jį tikimasi pristatyti ateinantį pavasarį.